Vienpusis kurtumas dėl otosklerozės – girdėjimas abiem ausimis dėka kochlearinio implanto

18 metų Christianas Vogtas viena ausimi girdėjo labai silpnai arba visai negirdėjo: „Tarsi ausys būtų užkimštos.“ 2025 m. pradžioje jis atgavo klausą dėka kochlearinio implanto.

„Man teatras prasidėjo dar 2006 metais“, – prisimena Christianas Vogtas.

Vairuodamas automobilį tuomet 31-erių Christianas staiga pajuto, kad beveik nieko negirdi dešine ausimi. „Buvo taip, lyg kas būtų įkišęs kamštį į ausį — ir viskas.“ Nors kariuomenės gydytojas dar šaukimo medicininės apžiūros metu buvo nustatęs tam tikrą vienpusį klausos sutrikimą, Vogtas buvo pripažintas „tinkamu tarnybai su nedideliais apribojimais“, o papildomų rekomendacijų negavo. Kadangi nei tarnybos metu, nei kasdienybėje jis nepastebėjo ryškių sunkumų, viską paliko taip, kaip yra.

Tačiau 2006-aisiais, važiuojant automobiliu, dešinėje ausyje staiga įvyko klausos praradimas. Kai, priešingai visoms viltims, klausa neatsistatė, Žemutinės Austrijos gyventojas kreipėsi į LOR specialistą, vėliau – į specializuotą kliniką. Tačiau tuo metu, esant tik dvidešimties procentų likutinei klausai dešinėje ausyje ir sveikai kairiajai ausiai, specialistai jam negalėjo padėti. „Tikriausiai šiek tiek pats buvau aplaidus“, – šiandien pripažįsta jis, nes nuo tada kasdienybėje teko susidurti su dideliais apribojimais.

„Normaliai girdintiems žmonėms tai sunku suprasti!“

KI naudotojas Christianas Vogtas turi tik geriausius žodžius Šv. Pelteno universitetinės ligoninės komandai, kuri rūpinasi juo ir jo CI ausimi. ©Eva Kohl

Vogtą ypač vargino nuolatinis spaudimo jausmas ausyje. „Atrodė, tarsi viduje būtų kamštis, kurį tereikia ištraukti, kad vėl girdėtum.“ Kartais noras „išlaisvinti“ ausį būdavo toks stiprus, kad, kaip jis pats sako, „galėjau net šakute bandyti ją pradurti.“

„Visada buvo sunku, kai aplink daug foninio triukšmo“, – prisimena jis daugybę nemalonių situacijų. „Arba kai kas nors kalbėdavo iš dešinės pusės – aš tiesiog negirdėdavau. Žinoma, žmonės galvodavo, kad juos ignoruoju – juk ant kaktos neturiu užrašo, kad esu kurčias viena ausimi.“

Šv. Pelteno gyventojas kalba apie tai, ką pats vadina „tam tikrais trinties taškais“ šeimoje – pavyzdžiui, kai vakarais televizoriaus garsumas turėdavo būti daug didesnis nei patiko kitiems, arba kai žmona ką nors pasakydavo per tyliai ar tarp kitko. „Dažnai supykdavau ir sakydavau: ‘Tu juk puikiai žinai, kad aš to negirdžiu!’“ – prisipažįsta jis ir priduria: „Žinoma, žmonės vis pamiršta, bet vis tiek tai mane erzino.“ Draugų rate Vogtas tapo vis uždaresnis: „Niekada nežinai, kaip įsitraukti, kai tiesiog nesupranti, ką kiti sako.“ Jis nenorėjo nuolat prašyti pakartoti: „Visi buvo supratingi, bet vis tiek man buvo nemalonu. Jaučiausi atstumtas.“ Vis dėlto jis taip gyveno net 16 metų nesikreipdamas pagalbos: „Sakiau sau – tiesiog teks su tuo susitaikyti.“

„Su KI mano gyvenimo kokybė pagerėjo 70 procentų!“

Tik po daugiau nei pusantro dešimtmečio, kai Vogtas pajuto, kad jo klausa apskritai pradeda silpnėti, jis kreipėsi į klausos aparatų specialistą. Tyrimai ten ir pas LOR gydytoją parodė, kad jis serga pažengusia otoskleroze – liga, kuriai būdingas per didelis audinių augimas ir kuri dažnai sutrikdo ausies funkciją. Kai stapedektomija – operacija, kurios metu sukaulėjusi struktūra pakeičiama tinkamu vidurinės ausies protezu – nedavė rezultatų, gydytojai rekomendavo kochlearinį implantą (KI).

KI sistema garsą paverčia elektriniais signalais, kurie stimuliuoja klausos nervą ir taip pakeičia vidurinės bei vidinės ausies funkciją. Žemutinės Austrijos gyventojas iki šiol ryškiai prisimena KI sistemos aktyvavimą Šv. Pelteno universitetinėje ligoninėje: „Nuo pirmos akimirkos vėl pradėjau girdėti garsus. Tai tikrai labai palengvino mano gyvenimą!“ Nors prireikė laiko, kol su KI jis pradėjo suprasti kalbą, viena jam buvo aišku iš karto: „Vien tai, kad dingo spaudimo jausmas dešinėje ausyje, nes ji vėl gauna garsą – vien dėl to vertėtų prietaisą nešioti visą dieną.“

„Dabar galiu reaguoti ir tada, kai kas nors kalba iš dešinės pusės“, – sako entuziastingas triatlonininkas. Jis treniruojasi 12–14 valandų per savaitę – kasdien bent dvi valandas važiuoja dviračiu ir vieną valandą bėga. KI jam padeda ir treniruočių metu: „Bėgdamas kairėje ausyje naudoju AirPod ir klausausi muzikos. Anksčiau negirdėdavau iš už nugaros artėjančių automobilių.“ Todėl jis bėgdavo kairiąja kelio puse, kad matytų priešpriešais atvažiuojantį transportą. „Bet tai vis tiek nebuvo visiškai saugu. Dabar dešinėje pusėje nešioju kalbos procesorių. Muziką klausau kairėje – o dešine girdžiu, kai artėja automobilis. Tai labai svarbu!“

„KI naudotojų nereikia gailėti!“

Šiuolaikinės KI sistemos susideda iš implanto ir išorėje nešiojamo garso procesoriaus. Jis laikomas kaip klausos aparatas ant ausies arba šiek tiek virš jos. Jei naudotojai turi trumpus plaukus arba, kaip triatlonininkas Vogtas, visai jų neturi, procesorius yra aiškiai matomas. Tačiau tai jo netrikdo: „Kai kurie žmonės pasižiūri, bet labai retai kas nors apie tai užkalbina. Ir tikrai nereikia manęs gailėti dėl KI – su juo susigrąžinau dalį savo gyvenimo kokybės!“

Vogtui vis dar kartais tenka paprašyti pakartoti. „Bet jei, kaip aš, 16 metų beveik nieko negirdėjai, o dar dvejus metus buvai visiškai kurčias, negali tikėtis, kad klausa atsistatys per vieną dieną“, – sako jis. „Iš pradžių girdi tik garsus.“ Supratimas vystosi palaipsniui. „Reikia duoti kūnui, nervams ir smegenims laiko viską išmokti iš naujo.“ Kol kas muzikai jis vis dar renkasi AirPod girdinčioje ausyje. „Tačiau labai laukiu tos akimirkos, kai galėsiu bėgti be AirPod ir transliuoti muziką tiesiai į savo KI procesorių!“